Kalėjime...

Sėdėjau kalėjime, ten buvo ir mano geriausia draugė. Kameros buvo kaip kambariai ilgame koridoriuje. Išėjau iš kameros, pavaikščiojau po koridorių, pažiūrėjau pro koridoriaus duris. Kažkas už jų buvo, bet mačiau, kad iš ten lengva išeiti. Grįžau į savo kambarį ir mano draugė užmetė kažką kandaus man. Mačiau, kad kitos 2 ar 3 merginos žiūri į mane ir stebi, kaip reaguosiu, kad pamatytų, ar esu pažeidžiama, ar moku atsikirsti. Tada savo draugei įžnybiau.
Po to buvau prie savo daiktų, kurie sudėti kažkokiam atskiram kambary. Atrašiau vienam žmogui į sms. Mes su juo tarėmės susitikti, bet aš atsidūriau kalėjime. Galvojau jam tai parašyti, tik nežinojau, kaip jis reaguos. Nusprendžiau pasiimti su savimi planšetę. Įsidėjau ją į didelę megztinio kišenę ant pilvo. Po to išėjau į lauką. Ten pamačiau, kad yra keli kalėjimo įėjimai ir virš jų yra skirtingi užrašai. Ant vieno buvo parašyta kažkas su princesėm ir supratau, kad į tą dalį kelia pasikėlusias fyfas. Mano dalis vadinosi kažkaip kitaip.
Lauke prie manęs prisikniso kitas kalinys. Jis bandė man trenkti į pilvą, bet aš saugojau planšetę. Po to jis suprato, kad aš ten turiu planšetę. Jis atsekė mane iki mano kameros, bet ten aš galiausiai apsigyniau, prirėmiau jį prie žemės, spausdama koja jam kaklą. Norėjau, kad visiškai nuo manęs atsiknistų, bet jaučiau, kad dar pristos prie manęs.
Mąsčiau, kaip reikės krauti planšetę, kad reikės ją kažkaip uždengti, kai ji bus įjungta, kad niekas nepastebėtų.

Kitas butas

Su mama pietavau per jos darbo pertrauką ir jau kažkur ėjau, bet prisiminiau, kad pamiršau užrakinti namų duris, iš kurių ką tik išėjau. Pradėjau bėgti namų link. Įsivaizdavau, kad jeigu neskubėsiu, tada kažkoks kitas žmogus mane pralenks ir pirmas ten nusigaus, kad mane gali apvogti. „Lenktyniavau“ su vienu vyru. Po to bėgau aukštyn laiptais ir priekyje manęs lipo kažkoks vyras, stengiausi jį pralenkti. Po to galiausiai užlipau į penktą aukštą, o iš ten laiptai leidosi žemyn į kitą pusę. Lipau jais ir jie atrodė labai pavojingi, nes nebuvo jokių turėklų. Taip pat kai kurie laiptai buvo kreivi. Dar pagalvojau, kad anksčiau tų laiptų į apačią lygtai ir nebuvo ir kad turėjo būti turėklai. Mano durys buvo kairėje, bet sunkiai jas radau. Šalia mano durų iš kairės laiptai leidosi dar į apačią ir jais žemyn lipo kažkokia moteris. Viskas buvo perdažyta šviesiai žaliai ir mano rakto skylutė buvo uždažyta. Vis tik pavyko į ją įkišti raktą ir atrakinti duris.

Kai įėjau į kambarį, ten pamačiau du vyrus, pusbomžius alkoholikus. Jie mane pamatę iškart bandė pabėgt, bet aš sakiau palaukti. Pasakiau, kad susirinktų savo daiktus, nes ten buvo meškerė, kuprinės. Vienas iš jų man davė 80 eurų kupiūrą, ant kurios viršuje buvo skaičius 80, o apačioje 70. Kupiūra buvo rožinė, perlenkta ir jau kiek sudėvėta. Kitas iš jų priešinosi, kam man anas davė tuos pinigus, bet tas jį nuramino, kad reikia. Aš paklausiau, kaip jie čia pateko ir jie papasakojo, kad tereikia nueit į savivaldybę ir duoda raktą už kelis šimtus litų. Jie sakė, kad aš čia vis tiek negyvenu, o aš pasakiau, kad gyvenu ir gyvensiu, kad buvau tik atostogų išvažiavus (iš tiesų gyvenau ir kitam bute, o apie šitą buvau pamiršusi), bet jie netikėjo ir juokėsi. Po to jie išėjo ir aš kažkur išėjau iš buto.

Grįžau iš kairės tiesiu koridorium ir įėjau. Pamačiau, kad įėjau į virtuvę ir ten buvo krūva žmonių, kurie aktyviai virė valgyti. Pamačiau virtuvinį stalą, visą aplaistytą, purviną, kurio aš neturėjau. Tada supratau, kad įėjau vienom durim per anksti ir išėjau iš ten.

Nuėjau į savo butą. Tada savo bute ėjau per duris į kairę, per didelį holą, ir tuomet patekau į savo virtuvę. Vėl pamačiau tą pačią krūvą žmonių ir tada supratau, kad čia iš tiesų ir buvo mano virtuvė ir kad aš ir turėjau įėjimą per kitas duris. Pradėjau visus tuos žmones varyt iš savo namų. Šaukiau: „Ką jūs čia darot, žmonės?“, „Eikit iš čia, čia mano namai.“, bet jie niekur nėjo, juokėsi, viena moteris sakė, kad čia ne mano namai ir kaip įrodymą pasakė savo dukrai, kad ji eitų miegot į kambarį. Atsidariau to kambario duris ir ten miegojo kažkokia kita mergina, tada tai moteriai pasakiau: „Cha, čia jau kažkas kitas miega, todėl tu nerimtai tą sakei.“ Kažkas dar nuėjo į pirmąjį kambarį. Grįžau ten ir buvo kažkokie vaikai-paaugliai susispietę aplink mano stalą. Pasakiau, kad jie eitų iš ten, jie nenorėjo klausyt, bet po to kažkoks vyras, gal jų tėvas ar kažkas (gal per jaunas kaip tėvas) liepė jiems eiti ir jie išėjo.

Galvojau, kad reikės čia su Mantu atsikraustyt, kad nebūtų daugiau tokių dalykų. Galvojau, kiek daug daiktų reikės persinešti, nors čia ir netoli. Tada prisiminiau, kad buvau pamiršusi mokėti sąskaitas už butą ir net netikrinau pašto dėžutės. Po to pagalvojau, kad visi tie žmonės turbūt bus man prisukę daug skaitiklių ir kad brangiai už viską reikės mokėti, pagalvojau, kad gerai, kad tie vyrai davė man tuos eurus, bet pradėjau bijoti, kad jų neužteks, o ir taip pinigų nėra.

Antklodės paieškos

Kaunas. Gulėjau lovoje su keliais kitais žmonėmis, kalbėjomės. Po to likau tik aš ir du vaikinai, jau ruošėmės miegoti. Svarsčiau, ar su vienu iš tų vaikinų nesam po viena antklode, nes lyg ir jaučiau jo kojas, bet jis galėjo būti apsiklojęs su dar viena. Tada atėjo močiutė viską pertvarkyti, aš ruošiausi eiti miegoti į kitą kambarį. Norėjau pasiimti savo antklodę, bet pamačiau, kad močiutė su ja miega ir kad ta antklodė ištepta, gal apvemta ar pan. Nuėjau į kitą kambarį, bet nebuvo antklodės, su kuria galėčiau miegoti. Man labai svaigo galva, vos galėjau išstovėti. Ieškojau kokios nors antklodės, grįžau į kitą kambarį ir pamačiau, kad su ta antklode, kuria prieš tai buvau apsiklojusi, miegojo vienas iš tų vaikinų, bet ant viršaus dar užsiklojęs ir pledą. Močiutė perėjo į kitą kambarį ir jau miegojo su kita antklodę, o mano išpurvinta antklodė buvo padėta atskirai. Ieškojau neužvilktų antklodžių, vieną paėmiau, bet kažkodėl netiko. Po to dar porą pamačiau, bet jos buvo per storos. Tada pradėjau galvoti apie tai, kad gal išvis nemiegoti.

Universitetas

Važiau į universitetą autobusu. Įlipo kontrolė, daviau elektroninį bilietą. Tada prisiminiau, kad šį mėnesį jo nepapildžiau. Kontrolė patikrino, pažiūrėjo pildymų istoriją ir pasakė: gerai, ir atidavė man bilietą, o aš pasakiau: ačiū. Šalia sėdėjęs vyras sakė: kaip suprasti? Bet aš apsimečiau, kad nesupratau, jog klausimas skirtas man.

Iš autobuso per klaidą išlipau ankstesnėj stotelėj nei man reikėjo. Toliau ėjau pėsčiomis.

Universitete pamačiau, kad be pažįstamų grupiokų, dar yra ir naujų grupiokų. Buvo paskaita su dėstytoja, kuri anksčiau dėstė genetiką. Dabar ji darė tokį kaip žaidimą, kas atsakys į daugiau klausimų, kiekvienas individualiai. Aš atėjau, uždavė kažkokį klausimą, visiškai nesusijusį su mokslais, ir aš nesugebėjau į jį atsakyti, todėl iškart pralaimėjau ir negalėjau tęsti. Buvau pasipiktinusi, nes net nesitikėjau tokių klausimų ir buvau nepasiruošusi.

Pusiau sąmoningas sapnas

Vakar daug skaičiau apie sąmonę, simuliuotą realybę, dualizmą, solipsizmą, sapnus ir pan. Pagalvojau, kad po tokių skaitinių jau tikrai turėčiau susapnuot sąmoningą sapną. Ir iš tiesų.

Sapnavau, kad esu prie jūros ir kažkas prabėgo vandens paviršiumi (neatsimenu, kas tai buvo, gal koks gyvūnas ar paukštis, kuriam tai įprasta). Pagalvojau, kad jei pakankamai greitai judėčiau, ir man taip turėtų pavykti, bet pati tuo netikėjau. Tada bėgau į vandenį, nes ketinau maudytis, bet staiga man pavyko bėgti vandens paviršiumi ir galiausiai skristi liečiant kojomis vandenį. Tada pagalvojau, kad greičiausiai tai sapnas.

O šiandien niekaip negaliu rasti savo sąmoningų sapnų dienoraščio. Viską išnaršiau, bet jo nė kvapo.

2014-06-30 sapnas

Kažką pjausčiau ir tada netyčia išslydo peilis ir įsipjoviau į ranką prie peties. Pradėjo bėgti kraujas pagal pulsavimo ritmą ir pasakiau, kad čia veninis kraujavimas. Norėjau užbintuoti žaizdą, bet pasimečiau  nes nežinojau, su kuo. Žinojau, kad pirmiausia reikia sanitarinio tvarsčio, bet tokio neturėjau.

Andrius

Buvau pas Andrių darbe. Jis dirbo kažkokioj slaptoj tarnyboj ir užsiėmė dokumentų redagavimu. Į jo kabinetą reikėjo eiti per kažkokį rūsį, pastatas buvo panašus į KU Pedagogikos fakultetą. Tik per miglą supratau, ką jis ten apskritai daro, kai galiausiai pas jį atėjo viena moteris ir paklausė, kaip reikia kažką rašyti, tada supratau, kad jis dirba kažką panašaus kaip mano mama. Mes lyg ir draugavome ar kažkas panašaus, bet jis elgėsi su manimi gana abejingai, nelabai norėjo, kad būčiau jo darbe, nekalbėjo nieko apie darbą. Pradėjau jausti jam šiltus jausmus, bet pabijojau, kad jis gali vėl mane palikti. Už jį atsakiau į vieną jo darbo laišką, bet išėjusi supratau, kad gal to laiško neužbaigiau, todėl ruošiausi jam rašyti žinutę, kad patikrintų tą laišką.