Su mama pietavau per jos darbo pertrauką ir jau kažkur ėjau, bet prisiminiau, kad pamiršau užrakinti namų duris, iš kurių ką tik išėjau. Pradėjau bėgti namų link. Įsivaizdavau, kad jeigu neskubėsiu, tada kažkoks kitas žmogus mane pralenks ir pirmas ten nusigaus, kad mane gali apvogti. „Lenktyniavau“ su vienu vyru. Po to bėgau aukštyn laiptais ir priekyje manęs lipo kažkoks vyras, stengiausi jį pralenkti. Po to galiausiai užlipau į penktą aukštą, o iš ten laiptai leidosi žemyn į kitą pusę. Lipau jais ir jie atrodė labai pavojingi, nes nebuvo jokių turėklų. Taip pat kai kurie laiptai buvo kreivi. Dar pagalvojau, kad anksčiau tų laiptų į apačią lygtai ir nebuvo ir kad turėjo būti turėklai. Mano durys buvo kairėje, bet sunkiai jas radau. Šalia mano durų iš kairės laiptai leidosi dar į apačią ir jais žemyn lipo kažkokia moteris. Viskas buvo perdažyta šviesiai žaliai ir mano rakto skylutė buvo uždažyta. Vis tik pavyko į ją įkišti raktą ir atrakinti duris.
Kai įėjau į kambarį, ten pamačiau du vyrus, pusbomžius alkoholikus. Jie mane pamatę iškart bandė pabėgt, bet aš sakiau palaukti. Pasakiau, kad susirinktų savo daiktus, nes ten buvo meškerė, kuprinės. Vienas iš jų man davė 80 eurų kupiūrą, ant kurios viršuje buvo skaičius 80, o apačioje 70. Kupiūra buvo rožinė, perlenkta ir jau kiek sudėvėta. Kitas iš jų priešinosi, kam man anas davė tuos pinigus, bet tas jį nuramino, kad reikia. Aš paklausiau, kaip jie čia pateko ir jie papasakojo, kad tereikia nueit į savivaldybę ir duoda raktą už kelis šimtus litų. Jie sakė, kad aš čia vis tiek negyvenu, o aš pasakiau, kad gyvenu ir gyvensiu, kad buvau tik atostogų išvažiavus (iš tiesų gyvenau ir kitam bute, o apie šitą buvau pamiršusi), bet jie netikėjo ir juokėsi. Po to jie išėjo ir aš kažkur išėjau iš buto.
Grįžau iš kairės tiesiu koridorium ir įėjau. Pamačiau, kad įėjau į virtuvę ir ten buvo krūva žmonių, kurie aktyviai virė valgyti. Pamačiau virtuvinį stalą, visą aplaistytą, purviną, kurio aš neturėjau. Tada supratau, kad įėjau vienom durim per anksti ir išėjau iš ten.
Nuėjau į savo butą. Tada savo bute ėjau per duris į kairę, per didelį holą, ir tuomet patekau į savo virtuvę. Vėl pamačiau tą pačią krūvą žmonių ir tada supratau, kad čia iš tiesų ir buvo mano virtuvė ir kad aš ir turėjau įėjimą per kitas duris. Pradėjau visus tuos žmones varyt iš savo namų. Šaukiau: „Ką jūs čia darot, žmonės?“, „Eikit iš čia, čia mano namai.“, bet jie niekur nėjo, juokėsi, viena moteris sakė, kad čia ne mano namai ir kaip įrodymą pasakė savo dukrai, kad ji eitų miegot į kambarį. Atsidariau to kambario duris ir ten miegojo kažkokia kita mergina, tada tai moteriai pasakiau: „Cha, čia jau kažkas kitas miega, todėl tu nerimtai tą sakei.“ Kažkas dar nuėjo į pirmąjį kambarį. Grįžau ten ir buvo kažkokie vaikai-paaugliai susispietę aplink mano stalą. Pasakiau, kad jie eitų iš ten, jie nenorėjo klausyt, bet po to kažkoks vyras, gal jų tėvas ar kažkas (gal per jaunas kaip tėvas) liepė jiems eiti ir jie išėjo.
Galvojau, kad reikės čia su Mantu atsikraustyt, kad nebūtų daugiau tokių dalykų. Galvojau, kiek daug daiktų reikės persinešti, nors čia ir netoli. Tada prisiminiau, kad buvau pamiršusi mokėti sąskaitas už butą ir net netikrinau pašto dėžutės. Po to pagalvojau, kad visi tie žmonės turbūt bus man prisukę daug skaitiklių ir kad brangiai už viską reikės mokėti, pagalvojau, kad gerai, kad tie vyrai davė man tuos eurus, bet pradėjau bijoti, kad jų neužteks, o ir taip pinigų nėra.
